Surastas oželis

        Vienas ūkininkas pardavė miltus ir važiavo iš turgaus. Vakaras buvo labai audringas. Baugiai ūžavo vėjas. Pylė rudeninis lietus. 

         Važiuoja žmogus ir mato nuo lietaus ir šalčio drebantį ožiuką. Panoro vargšelį namo parsivežti. Įkėlė ožiuką į vežimą, storai apdengė. Bet kodėl arkliai taip sunkiai traukia vežimą? Atsisuko pažiūrėti, o vežime guli didžiulis juodas ožys. Staigiai šoko žmogus iš vežimo ir pasileido tekinas namo. Lekia, net vanduo balose tyška į šalis.

         Sušaukė visą šeimyną, pasiėmė žiburį ir nuėjo arklių su vežimu ieškoti. Rado juos ant kelio. Vežime vietoj oželio gulėjo didelis juodas akmuo.

                                                         Beržyne

        Užsukau į beržyną. Stipriai kvepėjo pernykščiais lapais, šlapia žeme ir beržų sula. Nejau teka sula? Neramiai suspurdėjo širdis. Pažvelgiau į beržus.

        Į beržyną įčiuožė automobilis. Išlipo du vyrai. Vienas priėjo prie  storiausio beržo, delnu paglostė jo liemenį, nužvelgė viršūnę, atsiklaupė ant kelių ir užgulė grąžtą. Pliūptelėjo sulos triškiniai. Įkalė vamzdelį, ant jo užmovė guminę žarnelę, nuleido į bidonėlį.

        Kodėl nepuoliau sudrausminti medžio žalotojų? Žinojau, kad šį peraugusį beržyną kirsime po metų. Tegu geria lietuvis sulą į sveikatą.

                                                          Sėja

        Greitai pakinkė žvirblis pelę į žagrę. Toji smarkiai sušilusi pūškavo, bet arė gražiai. Vagą po vagos lygiai priklojo ir tiesiai visą lysvę suguldė. Atėjo žvirblio  eilė akėti. Jis buvo baisiai apsukrus ir nagingas. Jam nereikėjo nė akėčių. Kad pradėjo nagais žemę kapstyti! Kad ėmė grumstus mėtyti ir trupinti!  Net akys žaižaravo. Tuojau visą lauką skersai ir išilgai išpureno. Žvirblis ne tik gražiai išakėjo ir vieną slieką skaniai nurijo, bet ir visai nepavargo.

         Paskui pelė ir žvirblis du grūdus stropiai pasėjo ir dailiai žeme apžėrė.

         Prie Vilniaus televizijos bokšto linksmai klegėjo nemažas pradinukų būrelis. Jie su mokytoja nekantriai laukė ekskursijos vadovo.

         Vadovas maloniai pasisveikino ir pradėjo pasakoti mokiniams kruviną bokšto gynimo istoriją. Vaikai įdėmiai klausėsi, kaip lietuviai vien savo rankomis ir didžiule drąsa apgynė bokštą, kurį iš visų pusių supo priešų kariai. Vaikai pagarbiai apžiūrėjo baisiosios nakties nuotraukas pirmame bokšto aukšte.

         Kai liftu pakilo į viršų ir pamatė po kojomis plytintį gražuolį Vilnių, vaikai nuoširdžiai pasidžiaugė, kad mūsų šalis ir jos sostinė šiandien yra laisvos.

                                                             Audra

          Lapuoto miško viduryje buvo aukštas, storas eglės stuobrys. Jis laikė šakotą medžio viršūnę. Laukiniai balandžiai dažnai tūpdavo ant tos viršūnės. Jie sūpuodavosi ant liaunų šakų.

          Daug vasarų eglės viršūnėje sukosi lizdą pilkas erelis. Lizde augino vaikus.

          Graži, didinga buvo eglė. Ji kilo iki vilnotų debesų. Bet vieną dieną į mišką atūžė siaubinga audra ir nulaužė eglės viršūnę. Kartu su ja nukrito erelio vaikai.

Jie dar nespėjo užsiauginti sparnų. Lizdas su vaikais buvo prislėgtas skarotų šakų. Taip ir žuvo po sunkia eglės šaka paukščiukai.

                                                  Ant vasaros sparnų

           Po pirmų pavasario šalnų vasara mums padovanojo grybų. Paraistėse galima rasti raudonikių ir lepšių. O kai kur - net baravykų. Didelės pintinės grybų dar nepririnksi, tačiau paragauti užteks. Nuo birželio vidurio šlaituose jau raudonuoja žemuogės. Jų gali prisiverti ant smilgų. Ir ilgai ilgai gali jausti vasaros saulės padovanotą uogų skonį. Nesuskaičiuosi vasaros spalvų.

           Pagaliau ateina Joninės. Galim nupinti ąžuolo ar bent žolynų vainiką Jonams ir Janinoms. Paburiame iš rasos karoliukų. Po Joninių bus dar visokių vasaros švenčių.

                                                      Miško karaliai

          Išdidūs ir tvirti baravykai rusvomis karūnomis sustojo ratu po ąžuolu ant samanų kilimo. Sustojo ir ėmė dairytis.

          Naktis keitė tvankios dienos, o jie vis laukė. Tačiau žmonės nesurado kelio į jų karalystę.

          Vieną rytą pušies kamienu nusileido voverytė. Vos palietė didžiausią karūną - ši ir nusirito sudūlėjusi. Pūstauodegė šoktelėjo prie kito baravyko. Ir tas neteko savo karūnos. Ji gulėjo suvarpyta kirmėlių. Mažoji smalsuolė nušuoliavo į pušį.

          Kažkada išdidūs ir tvirti karaliai jau buvo niekam nereikalingi.

                                                            Ąžuolas

           Prieš šimtą metų pakelėje nukrito gilė. Iš jos liaunas ąžuoliuko daigelis išskleidė lapelius į saulę. Tik vienai gilei iš tūkstančio lemta ąžuolu sužaliuoti. Kitas praryja žolė. 

           Medis išliko gyvas. Jis augo, kaupė ir saugojo saulės energiją daugelį metų.

          Kitą liepos naktį mus pažadino baisus perkūno trenksmas. Praūžė lietus. Rytą pašlaitėje aptikome didžiulį žievės luitą. Jį žaibas nudrėskė nuo ąžuolo.

          Mus nuliūdino senojo ąžuolo mirtis. Tačiau netoliese stiebėsi į saulę dešimtys mažų ąžuoliukų.

          Jūroje kilo baisi audra. Matėme, kaip mūsų laivas artėjo link kranto ir tų aštrių uolų. Vairininkas stengėsi, bet nieko padaryti negalėjo. Laivas trenkėsi į uolas, ir mes buvome išsviesti į jūrą. Laimei, krantas netoli, ir visi jį pasiekėme.

Prašvitus saulei apsidairėme. Sala atrodė negyvenama. Ką dabar daryti? Kaip prisišaukti pagalbą? Gal pasinaudoti butelių paštu?

           Parašyk laišką. Užrašyk savo adresą ir įdėk jį į butelį. Įmesk jį į jūrą. Gal po

kurio laiko sulauksi žinutės? 

Šiaudinukai

Narstyti - ne taip jau greita, kaip gali pasirodyti. Pirma reikia

grūdą į žemę pasėti. Paskui išauginti derlių. Savo laiku nupjauti, iškūlus ir atidavus duonelei grūdą, pradėti ruošti šiaudą antram gyvenimui.

                  Nuo šiaudų nuvalomi lapų likučiai, iškarpomi nareliai, surūšiuojami pagal ilgį, storį, spalvą. 

                  Žaisliukai iš tikrų šiaudų bus labai gražūs, auksinės spalvos ir truputį blizgės.  O nupinti ar padaryti galima daug ką: sodą, paukštį, kalėdinį žaislą.

Draugystė

            Sename ąžuolyne gyveno protingas apuokas. Jis turėjo draugę pelytę. Apuokas su pelyte gražiai gyveno. Jie abu maitinosi ąžuolo gilėmis ir gerdavo ryto rasą.

            Kartą pelytė išbėgo rinkti rasos lašelių ir nebeparbėgo. Apuokas ilgai ieškojo draugės. Staiga pamatė katiną, kuris kažką gardžiai ėdė.  Apuokas viską suprato ir liūdnas nuskrido į ąžuolo drevę. Po trijų savaičių jis numirė.

            Senojo apuoko drevė vis dar yra. Bet ten niekas nebegyvena.

                                                          Žiemio  pilis

            Toli toli nuo mūsų yra kraštas, kur kalnai debesis siekia. Ten yra kalnas, ant kurio viršūnės sniegas guli. Tas sniegas ir vasarą nenutirpsta. Ant jo stovi karaliaus Žiemio pilis. Kas prie Žiemio pilies prisiartina, tą jis į nelaisvę ima. Sruvena upelis nuo kalno - jį sukausto, surakina. Atlekia paukštis, tuojau pagauna, uždaro savo pilin.

                                                          Sniegas

            Atėjo žiema. Ėmė snigti. Sninga baltas pūkelis, kloja žemę. Mikutis išėjo oran pabėgioti ir pasižiūrėti, kaip sninga. Tylomis krenta dailutes baltos žvaigždelės. Mikutis nusimovė pirštinaitę ir atkišo pliką rankelę. Snaigė nukrito ant šiltos rankos ir ištirpo.

             Mikutis suproto, kad sniegas - tas pats vanduo. 

           Kartą gyveno princas ir norėjo vesti tikrą princesę. Jis apkeliavo visą pasaulį, bet tikros nerado. Liūdnas sugrįžo princas namo.

           Vieną vakarą užėjo smarki audra. Žaibavo ir griaudė, lietus kaip iš kibiro pylė. Kažkas pasibeldė į miesto vartus. Senas karalius nuėjo atidaryti vartų. Už vartų stovėjo princesė. Bet kaip ji atrodė! Vanduo sruveno jos plaukais. Sunkėsi į batus ir per pirštų galus tekėjo lauk. Karalius įvedė ją į rūmus.

             Tėvelis atnešė nedidelį glėbelį šieno, paskleidė ant stalo po balta staltiese.

Ant staltiesės motulė padėjo duonelės. Tada prinešė daug visokių valgių: silkės, žuvies, grybų, obuolių, kopūstų. Į ąsotį pripylė spanguolių kisieliaus. Man reikėjo valgyti dvylika patiekalų.

            Po vakarienės stalo nenukraustė, paliko maistą ir tuščią lėkštelę mirusiems artimiesiems.

            Kokia tai šventė?

           Kalėdoms Danijoje ruošiasi net du mėnesius. Gatvėse sušvinta girliandos, papuošiamos parduotuvių vitrinos, atsiranda gražių popierinių širdučių. Languose uždegamos spalvotos lemputės. Pagrindinėje miesto aikštėje puošia didelę aikštę. Po egle stato dėžę aukoms. Ten metami pinigėliai neturtingiems kitų šalių vaikams. Prie stalo sėda septintą valandą. Po vakarienės dovanoja dovanas.

Rytas mieste

            Ankstyvas rytas, bet mūsų miestas jau bunda. Nuvažiuoja gatvių valymo mašina.Langines užveria parduotuvės. Stotelėje autobuso laukia vyrai, moterys ir vaikai. Į darželį skuba mama su mažyliu. Šis verkia ir ožiuojasi. Didelio namo balkone vaikinas kilnoja svarmenis.

            Pamažu gatvės pilnėja. Didėja triukšmas. Automobiliai lenkia vienas kitą, ūžia, burzgia, o didieji net kriokia. Prie perėjos laukia vaikų būrelis. Sucypia stabdžiai. automobiliai sustoja ir praleidžia vaikus.

            Į miestą atkeliauja diena. 

Naktį palapinėje

      Tomas, Kęstutis ir Sigitas vasarojo pas senelį. Jie sumanė nakvoti sode. Kaip bus smagu!

      Atėjo vakaras. Senelis kvietė, ragino berniukus eiti į namelį. Bet šie pasistatė palapinę.        

     Kęstutis ir Tomas greitai užmigo. O Sigitas vartėsi, sukinėjosi, klausėsi.

     Staiga virš palapinės pasigirdo balsas. Sigitas pašoko iš guolio ir suriko:

     - Kas čia?

     Pabudo Tomas. Jis pasiklausė, nusijuokė ir paaiškino:

     - Pelėda ūkauja.

Ešerys ir lydeka

       Kartą viename tvenkinyje gyveno ešerys ir lydeka. Kai tvenkinys išseko, tai lydeka labai išalko. Ką daryti? Gal ešerį suryti? Išnardė skersai ir išilgai tvenkinį. Bet niekur ešerio negalėjo surasti.

      Ešerys per visą naktį nardė, tyrinėjo nematytą daiktą - bučių.

      Tiktai auštant lydeka ešerį surado. Ešerys šmurkšt į bučių. Lydeka paskui. Ešerys išlindo pro virbų tarpą. O lydeka negali.

      Atėjo senis, išsiėmė lydeką ir nusinešė namo. O ešerys kaip nardė po tvenkinį, taip ir nardo.

 Miške

           Miške auga eglės, pušys, kadagiai. Jie visi žiemą vasarą žaliuoja. Beržai, liepos, uosiai, ąžuolai rudenį numeta lapus. Tik pavasarį jie sprogsta ir vėl žaliuoja per vasarą.

          Ant žemės žydi, žaliuoja žolės. Yra uogų ir grybų. Sirpsta bruknės, mėlynės. Pelkėse raudonuoja spanguolės. Pušyne ir eglyne dygsta baravykai, raudonviršiai, lepšiai. Beržyne auga voveraitės.

          Prie kelmo tupi kiškelis. Medyje voveraitė riešutus kremta. 

Meškos dėkingumas

           Moterys rišo rugius. Senutė supo vaiką. Užėjo lietus. Moterys pasislėpė miškelyje.Medyje pamatė mešką. Meška kopinėjo medų ir įsidūrė leteną. Smaližė nusileido žemėn. Moterys išsigando ir pabėgo. O senutė liko. Meška maurojo ir rodė leteną. Senutė suprato. Ji ištraukė rakštį ir žaizdą apšluostė. Sėdi senutė ir dreba. Meška įkopė į medį, prilupo korių. Apkrovė senutę koriais ir nuėjo.

      Spalis - medelių sodinimo mėnuo. Jau  šiandien gali pagalvoti apie Kalėdų eglutę. Paieškoti jai vietos savo kieme. Tada nereikės žiemą kirsti medelio miške. Kieme auganti eglutė daug metų žaliuos, puoš ir džiugins ne tik mažus, bet ir didelius. Prieš šventes beliks medelį žaisliukais, blizgučiais ir girliandomis papuošti. O gal ir koks smulkus paukštelis eglutėje namučius įsirengs?

       Čiaupas

        Virtuvės čiaupas nebuvo labai išvaizdus. Viena jo akis buvo mėlyna, kita - raudona. Abi jos žiūrėjo į skirtingas puses. Kai čiaupo nuotaika buvo gera, iš jo bėgdavo šiltas vanduo. Kai būdavo liūdnas,  vanduo bėgdavo visai šaltas. Čiaupas nemėgo neplautų indų plautuvėje. Vos tik tokius pamatęs, tuoj pat išplaudavo. 

Reginys

      Kunigaikštytė ir katinėlis užlipo į rūmų bokštą. Reginys buvo tikrai puikus. Apačioje baltavo marmuro rūmai vario stogais. O tolumoje dunksojo šilas. Apačioje siūbavo brandūs javų laukai. Tiesėsi lygios žydinčios pievos. Jose skambėjo tyli ir nuostabi vasaros giesmė. Virš ežero sklaidėsi balta kaip sniegas rytmečio migla. Dūzgė laukinės bitės.

Kazys

      Kazys širsdamas skuto, mėtė bulves į kibirą kaip akmenis ir aptaškė visas grindis. Atsibodo. Užsimetė kailinukus ir išėjo į tvartą. Karvė mykė, buvo nerami. Kazys pametė jai glėbelį šieno. Karvė ėmė ėsti. Kazys grįžo į trobą. Užlipo ant aukšto ir prisikimšo pilną kišenę džiovintų kriaušaičių. Maišą vėl užrišo. Atsisėdo mušti sviestą.

                                                  Julytės kiškelis

            Julytė gavo dovanų gražų kiškelį. Jis buvo kaip gyvas. Kartą Julytė paliko kiškelį kieme, o pati nubėgo vandens atsigerti.

            Bėgo per kiemą šuniukai Ručkis ir Dručkis. Jie pamatė kiškelį ir tuojau šoko prie jo. Atskubėjo Julytė ir apgynė kiškelį. Kiškelio vieno Julytė daugiau nepalieka.

       Osvaldo traukinukas naujas. Vakar jį padovanojo senelis. Traukinukas rieda bėgiais. Garvežys traukia penkis spalvotus vagonus. Osvaldui labai smagu.

        Senelis berniukui pasakoja apie tikrus traukinius ir geležinkelį. Osvaldui  patinka klausytis tokių pasakojimų, o seneliui - pasakoti.

      Lėlė vartiklė stovėjo tarp nežinomų pirkinių krepšyje. Ji galvojo, kaip jai reikės gyventi toliau. Krautuvėje vartiklė susidraugavo su keliomis lėlėmis. Pagalvojus, kad jų daugiau nematys, vartiklei širdis plyšo iš skausmo. Lėlė krimtosi, kad ją taip greitai nupirko.

      Milda skuta bulves. Reikės jas išvirti ir sugrūsti košę. Vilma sijoja miltus. Danutė minko tešlą. Keps minkštus ir purius pyragus. Mergaitės rengia puotą. Dar reikia priskinti obuolių. Nupinti vainiką ir papuošti kambarį. Visos dirba.

         Aušrelė nori lėlės. Močiutė ima adatą, siūlą, audinio ir siuva lėlę. Graži lėlė! Akys iš sagų, kasos iš storų siūlų, marga suknelė. Ir net raudonus batelius močiutė nunėrė. Aušrelė pavadino savo lėlę Saulute.

ir pasakaitės: